Ką galiu pasakyti apie tuos vyrus ir moteris…? Pradėsiu nuo to, jog nesutinku, kad vyrai iš Marso, o moterys iš Veneros. Matyt, tai būtų mano pagrindinė mintis. Manau, kad visi žmonės vienodai nori būti svarbūs vieni kitiems. Visų argumentas vienas – noriu, kad mane mylėtų, bijau, kad mane išduos, esu tiesiog žmogus su savo silpnybėmis…
Tiek daug savo gyvenime esu galvojusi apie teisybę ir, tiesą pasakius, tiek mažai jos tesu mačiusi. Mačiau gerų, darbščių ir net protingų žmonių, kurie turi labai nedaug. Mačiau daugybę garsiai šaukiančių ir besišypsančių niekšų, pasisavinančių svetimus nuopelnus. Daug nedėkingų klounų ir apgavikų vaikščioja po mūsų apskritą žemelę. O gal ir aš pati viena iš tokių?…
Kartais mes išsilydome, kaip ugnikalnio lava… Kodėl? Kas galėtų atsakyti, kodėl kartais kiečiausi ir šalčiausi akmenys įkaista ir lydosi, jų masė pradeda kunkuliuoti ir veržtis į paviršių. Kodėl metų metus giliai glūdėję klodai netikėtai pradeda purtyti žemę, o cunamio bangos sukyla ir išlieja giliausią vandenynų skausmą… Kodėl žmonės metų metus trynęsi petys petin ir mandagiai…
Mes norime būti tik su tais, su kuriais mums gera būti, bet pykstame, kai tie, kuriuos mylime nemyli mūsų. Žmonės lanko lyderystės kursus, bet kam tie lyderiai vadovaus, jei visi nori ir gali būti vadais. Norime būti patys svarbiausi. Tikrai neaukosime savo vaikų vardan kitų vaikų gerovės, nes niekada nesutiksime, kad kiti vaikai vertesni gyvenimo…
Bėgame, skubame. Mūsų akys spėja pamatyti tik pačias ryškiausias spalvas. Gyvename šurmulyje- kurtinanti muzika, aštrūs prabangių kvepalų ir išskirtinių patiekalų kvapai. Sukamės karuselėje, kvatojame. Kartais isteriškai. Pasitenkinimo vis mažiau. Svaiginančiame sukimesi užplūsta begalinis nuovargis ir šleikštulys. Reikia poilsio. Sielą suspaudžia tikro gyvenimo ilgesys. Širdies plakimas pradeda lėtėti. Plyksteli akinanti šviesa. Nugriūname. Gulime ramiai. Esame sustabdyti…
Prisimenu seniai matytą nespalvotą siužetą, kaip dvidešimto amžiaus vidurio putlios gražuolės mums tolimoje Amerikos valstijoje bando įtilpti į plokštėje išpjautą Marilyn Monroe kontūrą… Kiek save prisimenu, visą gyvenimą stengiuosi įsibrukti į tokį patį kontūrą tarp „sau” ir „kitam”. Dažnai stebiuosi, kaip žmonės save vadina altruistais, kankinasi dėl to ir galų gale nutaria pamilti save. Negaliu…
Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau suprantu, kad gyvenimas yra absoliutus spektaklis, o mes jame esame visiški artistai. Kuo geriau tai suprantame, tuo geriau vaidiname, kuo geriau vaidiname, tuo įdomiau patiems gyventi. Stebėk sceną! Viskas, visiškai viskas, ką matai aplinkui yra tik miražas. Spektaklis, kurio pabaigoje uždanga vienaip ar kitaip, bet vis vien nusileis. Šiame spektaklyje…
Žmonės kartais sako, kad perdaug mąstau. Jie teisūs. Būna, kad mano galva tiesog tinsta nuo minčių. Labai noriu jas visas išimti ir kažkur sudėti, nes atrodo sprogsiu į mažyčius skutelius, o mintys ir mintelės išsišliaužios po visus kampus. Pagauti bent vieną už uodegos tikrai sunku. Jos kirba, maišosi ir persipina tarpusavyje. Kaip gyvatės graužia viena…
