Draugui

Kartais mes išsilydome, kaip ugnikalnio lava… Kodėl? Kas galėtų atsakyti, kodėl kartais kiečiausi ir šalčiausi akmenys įkaista ir lydosi, jų masė pradeda kunkuliuoti ir veržtis į paviršių. Kodėl metų metus giliai glūdėję klodai netikėtai pradeda purtyti žemę, o cunamio bangos sukyla ir išlieja giliausią vandenynų skausmą… Kodėl žmonės metų metus trynęsi petys petin ir mandagiai uždavinėję mandagius klausimus, į kuriuos gaudavo mandagius atsakymus, vieną kartą atsimuša vienas į kitą savo kietais kiautais, o tie kiautai skyla.. Išsilieja baimės, skausmai ir liūdesys, didžiulis sielvartas ar ilgai kauptos nuoskaudos. Gelmė pašaukia gelmę ir sielos susijungia bendrystei. O gal ši bendrystės ištinka tą pačią akimirka, kai žmonės susitinka. Tos akimirkos turbūt ir yra vadinamos draugyste.
Dviejų įsimylėjėlių aistra turi įprasminimą, įteisinimą ir pratęsimą. Jie gali įsipareigoti vienas kitam ir prieš visą pasaulį. Draugystės sąvoka paskęsta migloje… Tai, ką tu man duodi, mielas drauge, žymiai sunkiau pasverti ir atseikėti tau tiek, kiek esi vertas. O kiek vertas aš tau? Kai mano širdies akmenys lydosi ant atvirumo aukuro, ar tavo širdis tokia pat išsiilgusi mano artumo ir paramos?
Vienas klasikas pasakė, kad nėra amžinos laimės, tėra laimės akimirkos nelaimės jūroje. O aš netikiu amžina draugyste. Aš tikiu draugystės proveržiais trumpomis akimirkomis, nesuprantamomis, o kartais visai pagrįstomis. Tikiu netikėtai nelaimėje ištiesta pagalbos ranka, saugia užuovėja sunkią valandą ar tiesiog sekunde, kai dvi gelmės susitinka. Viena gelmė sugeria kitos skausmą, tvirtas draugo petys kaip uola užstoja ir išlaiko užvirstančios negandos sunkumą, galbūt pats įskyla, bet išlaiko.
Tai niekam manęs neįpareigoja, taip, kaip įpareigotų du pasižadėjusius vienas kitam mylimuosius. Tai niekam neįpareigoja ir tavęs, mielas mano drauge. Nes juk du laisvi žmonės nieko vienas kitam nėra skolingi… Jei mano petys buvo šalia, kai tu verkei, nebūtinai tu atsirasi greta, kai to labiausiai reikės ir mano gailios ašaros vilgys kito, man ištiesusiojo pagalbos ranką, petį.
Bet vieną akimirką, tik tą vieną akimirką, kai amžinybės didybės šešėlyje metai, mėnesiai, savaitės ar tiesiog vienas vakaras tampa akimirka, aš pajuntu, kaip akmenys krūtinėje pradeda lydytis ir užplūsta patys šilčiausi jausmai… Tai aš vadinu draugyste ir branginu tą, kurį kažkurią amžinybės sekundę galiu nors trumpam pavadinti draugu.