Tiek daug savo gyvenime esu galvojusi apie teisybę ir, tiesą pasakius, tiek mažai jos tesu mačiusi. Mačiau gerų, darbščių ir net protingų žmonių, kurie turi labai nedaug. Mačiau daugybę garsiai šaukiančių ir besišypsančių niekšų, pasisavinančių svetimus nuopelnus. Daug nedėkingų klounų ir apgavikų vaikščioja po mūsų apskritą žemelę. O gal ir aš pati viena iš tokių?
Išmintingas žmogus, ypatingai, filosofas, turėtų mokėti išlikti ramus ne tik išore, bet ir vidumi, turėtų mokėti išlaikyti pusiausvyrą ir būti objektyvus. Bet, deja, nesame dievais. Aš susierzinu. Dažnai. O ypač mane erzina žmonės, kurie sako- aš negaliu pakęsti neteisybės! Visada tuomet kyla klausimas- o kas tamstai yra teisybė? Ar tada, kai turi daug ir leidi turėti kitam šiek tiek? Ar tada kai stovi eilėje pirmas ir reikalauji, kad antras po tavęs užleistų vietą trečiam, nes tas trečias neįgalus? Ir kai pati burbu sau panosėje ar net garsiai šaukiu viena pasilikusi: „Kodėl tokia neteisybė ?!”, puikiai suprantu, kad tai visiškai retorinis klausimas. Daug dalykų šiame gyvenime turiu tikrai ne todėl, kad taip yra teisinga.
Neteisinga, kad gimstame, kai tiek daug negimusių. Gimstame sveiki, kai tiek ligotų. Gražuolė turi daugiau pasirinkimų, nes yra gražesnė. Gudruolis turi daugiau galimybių, nes buvo ne toks gražus, todėl išmoko būti protingas ir tinkamu metu patylėti, kai kiti kovojo už savo teisybę. Jis plaukė pasroviui, kai tu pūtei prieš vėją. O kas prieš tą vėją liepė pūsti? Paties susikurta teisybė. Kodėl gaudami taip retai atsisakome ir net nesvarstome, ar tai teisinga? Net labdara kartais būna neteisinga. Kažkas sunkiai užsidirba duoną kasdieninę sau, savo šeimai ir net savo artimui, bet atrodo gobšuolis, nes neaukoja svetimam, o kitas gauna dykai iš pertekusio viskuo turčiaus ir toliau tinginiauja. Turtingasis sumoka sąžinės duoklę ir nusiperka sau geradario etiketę. Abu laimi- vienas lengvesnį gyvenimą už dyką, kitas gerą vardą už dirbtinį dosnumą. Kokia neteisybė!
Teisybė egzistuoja tik tam tikrų sąvokų ribose- atsakingo už visos valstybės išlikimą vadovo teisybė ir eilinio kareivėlio teisybė, mylinčio tėvo teisybė ir griežto mokytojo teisybė, tikinčiojo teisybė ir humanisto teisybė, pareigos teisybė ir laisvės teisybė, pamilusio teisybė ir paliktojo teisybė. Galėčiau vardinti be galo ir be krašto. Visos jos viena kitai prieštarauja. Geriau, kad netektų rinktis tarp skirtingų teisybių, nes tikrai jokio galo nebus. Jos kausis žūtbūtinėje kovoje ir nenusileis viena kitai, nes visos yra svarbios ir visos teisybės lygios. Tavo teisybė nėra svarbesnė už manąją. Pati norėčiau, kad viskas būtų daug paprasčiau, deja…
Kiek pastebiu, labiausiai įvairiomis neteisybėmis piktinasi vaikai- kuo mažesnis, tuo daugiau neteisybės jo gyvenime pasitaiko. Nebrandumas mato viską, kas gera, kaip savaime suprantamą ir sau priklausančią dovaną, o kas bloga, kaip didelę neteisybę savo atžvilgiu. Tik bėgant metams išmintingas žmogus pradeda suprasti, kad niekas niekam nepriklauso. Net tai, ką užsidirbai, ne visada gauni, nes labai sunku paskaičiuoti, kiek pastangų įdėjai tu pats, o kiek tau padėjo gamta, tėvai, draugai ar dar, galas žino, kas. Kas paskaičiuos, koks atlygis šiame gyvenime kam priklauso? Geriau to ir nedaryti. Jėzus Kristus už mus numirė ir tai buvo žiauriai neteisinga, nes mes to nenusipelnėme! Telieka dėkoti už viską, ką gero ir gražaus gavome, o ne dejuoti, koks šis pasaulis neteisingas. Atvirai pasakius, tikrai taip. Jis žiauriai neteisingas! Bet kartu toks be galo ir be krašto nuostabus!
Nuostabus straipsnis apie teisybę. Kokia skirtinga ji kiekvienam iš mūsų! Juk kiekvienas ją supranta pagal savo pagedimo laipsnį. Godžiam visuomet per mažai, bukam viskas gerai, egoistui niekad negana… Gal tik išmintingas žmogus sugeba save adekvačiai įvertinti ir iš gyvenimo nieko nereikalauja, o tiesiog duoda, kiek įstengia, ir tuo džiaugiasi!