Kartais norisi tvirtai pajusti laimę.Sustoti. Užfiksuoti.Joje pabūti.Įsitverti.Pajusti laimės būtį.Tarytum faktą.Kai šaukštu trinkteli į kaktą.Tarytum gryną nuogą aktą.Kad štai jau tai.Tikrai jinai. Anoji išgirtoji –Laimė. Ir aiškiai tai matai.Tiesiog net stovi tu ant jos.Tartum ant kokio pjedestalo.Laikaisi įsikibusi tvirtai.Ir jau žinai – tai laimė…Bet ko gi visą laiką lyg laikau,O lyg ir nelaikau aš to kristalo?Ir…
Pabūkim.
Nereikia verkti dėl to,Kas buvo.Ir dar nereikia dėl to,Kas bus. Nes bus, kas turi.Vis vien sulauksim.Ateis ir verksim.Ateis ir bus. Bet dar ne šiandien.Dabar dar būkim.Dar pasidžiaukim.Gal net padūkim. Dar šiandien giedra.Dar šiandien gera.Dangus saulėtas.Oras ramus. Dar šiandien tikim,Kad pagyvensim.Dar turim viltį –Dangus už mus.