Kartais norisi tvirtai pajusti laimę.
Sustoti. Užfiksuoti.
Joje pabūti.
Įsitverti.
Pajusti laimės būtį.
Tarytum faktą.
Kai šaukštu trinkteli į kaktą.
Tarytum gryną nuogą aktą.
Kad štai jau tai.
Tikrai jinai. Anoji išgirtoji –
Laimė. Ir aiškiai tai matai.
Tiesiog net stovi tu ant jos.
Tartum ant kokio pjedestalo.
Laikaisi įsikibusi tvirtai.
Ir jau žinai – tai laimė…
Bet ko gi visą laiką lyg laikau,
O lyg ir nelaikau aš to kristalo?
Ir nejaučiu po kojom pjedestalo…
Tik lakų smėlį.
Lyg laimė. Lyg ir jau nebe…
Ir nesimato galo tam.
Laiminga aš ar ne?
Žinia, kad nežinia…