Aš pavargau nuo stovinčių krante tuščių laivų.
Ir pavargau nuo plaukiojančių kiauradugnių valčių.
Dar pavargau nuo nesibaigiančių minčių.
Tokių margų ir nenustojančių kvarksėti ančių.
Bet, suprantu pati – nepasikeisiu.
Vis savo galvoje tas antis veisiu.
Kažkam atleisiu, o kažką nuteisiu.
Ir jeigu kenksiu – tai labiausiai sau pačiai.
Todėl pamokymų aš nekenčiu stačiai…
Klausyt nenoriu, kaip man reik gyventi,
Ką man galvoti, ko bijoti,
Kaip man nepasenti.
Ir aš žinau, kad niekam aš nenusileisiu.
Kažkam gyventi, o kažkam numirt neleisiu.
Savam pasauly karaliauti geisiu.
Ir karaliausiu. Nes pasaulis šitas mano.
Laivai visi ir kiauradugnės valtys.
Ir nenustojančios kvarksėti antys.
Jos mano, man ir visos jos apie mane…