Taip paprasta. Tereikia būti ypatingu.Kai lietūs lyja ir kai tyliai sninga.Griaustinis griaudžia. Žvaigždės krinta.Visai nedaug. Tik būti ypatingu. Į upę brendant būti ypatingu.Į krantą lipant. Žuviai kimbant.Ant pievos gulint. Giedant himną.Tereikia vieno – būti ypatingu. Jei taip – esi tik vienas. Išskirtinis.Akmuo kertinis. Vienetinis.Išlikęs gyvas ir esminis.Skirtingas. Ypatingas. Paskutinis…
Šį kartą itin kukliai…
Į dangų ištiesiu rankas.Pasiekti noriu saulę,Kitą žvaigždę ar lėktuvą.Suimti stipriai ir pakilt link jų. Nuskrist plačiu gyvenimo keliu.Su vėjeliu. Su sniegu ir audra.Su tais, kurie aukštai.Su laisve. Su drąsa. Su šio pasaulio etalonais.Kaip gaila,Neparduoda nieks talonųĮ jų gretas. Tik pakeliu rankas ir pasiduodu.Gyvenimui. Darysiu, ką galiu,Ką moku ir myliu. Ką noriu.Kas bus, tas bus. Ateikit,…
Lengvai ir sunkiai…
Jei pakeli lengvai, paleidi –Skrenda. Ir nusileidžia tyliai.Švelniai. Kai sunkiai pakeli,Paleidi. Sunkiai krenta. Dūžta. Skyla.Subyra žemė ir dangus.Ir praraja suryja mus.Belieka kristi. Taip lengvai. Paleidus sunkiai. Save.Ir jį. Ir juos visus. Visų jų veidus.Lengvai paleisti reikia. Ir pamiršti.Tuomet kodėl atrodo – miršti… Kiekvieną kartą jeigu pakeliLengvai – lengvai paleidi.Kai sunkiai pakeli,Sunku pamiršti veidą…
Žodžiai
Aš nežinau, iš kur ateina žodžiai.Kaip vėlės iš miglos.Migla iš pelkės.Kur žiburėliai paslaptingi… Ir šnabždesiai…Už nieką niekada neatsakingi.Neatsakinga aš už juos.Jie gimsta, kyla ir panyra… Atgal į klampią pelkę.Po mintim. Po sąmone.Po praeitim ar ateitim,Kurią tiktai numanom…
O Dieve!
O Dieve, koks skaudusTas mėlynas dangus,Kai virsta kruvina žara!Kaip liūdna, kai nebuvo ir nebus!O Dieve! O Dieve! Koks žvilgsnis nebylus,Kai žiūri tiesiai į akis ir lauki,Gal nors kažką tau pasakys.O jos nesako nieko.Lieka tik malda. O Dieve! Ir mano laiško niekada jis neskaitys.Ir taip lig tol, kol mėlynas dangusPavirs žara. Ir jau tikrai nei vieno…
Poezija
Kasdien po žodį.Eilės turi būti tuo,Kas kalba, liečia širdį.Suka ir svaigina galvą. Kas kerta medįNet iki žaizdos.Kam nesimato pabaigos.Ir skausmo galo. Kūrėjas pats nesitikės,Vartydamas tuščius lapus ant stalo,Eilėraščio prasmės, kurią supras skaitytojas.Kūrybos toks finalas.
Nuotaika.
Kai nuotaika minorinė užeina,Galiu prikurt eilių.Galiu sukurti dainą.Auksinės mintys bangomis ateina. Bet greit praeina viskas.Nuotaikų kaita greita.Liūdnumo pasaka baigta.Ir priežastis jos paprasta. Miegoti metas. Poilsio stoka.Tuoj dvylika ateis.Ir tyliai pasikeis data.Naktis ir poilsis. Rytoj diena kita.
Senos gatvės
Švelnus šnabždesys nušiurena gatve.Seno žibinto šviesoj snaigės žemęBučiuoja.Tyla. Naktis ir žiema. Seni kaminai. Rūksta dūmai.KaminkrėčiaiSu cilindrais. Kvapai.Šalčio, dūmų, namų ir jaukumo. Juodos katės. Šviečia akys.Ir žiburiai. Artėjančių švenčių.Atūš. Praūš. Liks tik kvapas.Seno žibinto šviesoj nukritusių lapų…
Sunkiausia – likt kaltu…
Sunkiausia likt kaltu,Kai tu esi nekaltas.Būt paliktam krante.Matyt, kaip tolsta keltas. Jame visi laimingi ir linksmi.Jie nekalti, kad jie yra kalti.Jie nenorėjo blogo ir atimt vilties.Jie nenorėjo skausmo… Taip. Išties. Jie nenorėjo.Likt kaltu, ar nekaltu – tau nesvarbu.Vienintelio, ko nori – nori keršyt tu.Sunkiausia likt kaltu..
Atrodė…
Atrodė, visada visur suspėsiu.Bet jau kažkur nespėju. Per vėlu.Atrodė visada padėsiuVisiems, kam reikia, kam galiu. Atrodė, liko šitiek laikoNueiti tuo ir dar kitu keliu.Atrodė, norams neužtenka saiko.Dar tiek pradėti vėl ir vėl galiu. Atrodė taip. Visaip atrodė.Atrodo dar. Bet vis dažniau tyliu.Papasakoti visko, kiek man buvę,Aš žodžių jau tiesiog nebeturiu…