Dalykai būna dideli arba maži.O kaip atskirsi? Ne viską pamatuosi,Kol nukirsi. Ne viską suskaičiuosi.Kol nukirpsi kraštelį saulės. Arba tiesiog šviesos kamputįIšmokim pamatuot truputį. Kiek sveria.Šiltas kampas. Kiek šalta širdis.Kieno maža ji, o kieno didi. Tu kaip atskirsi? Suprasi? Pamatysi?Kaip išgirsi? Atrasi? Panorėsi ir patirsi?Kiek liko: daug, o gal mažai iki tada, kai mirsi?Dalykai būna dideli…
Patiktų…
Patiktų man rašyt eilėraščiusApie žvaigždes arbaKaip krenta vyšnių žiedlapiairausvi ant tako. Kaip tyliai „Aš tave myliu“Man švelnios, mielos lūpos sako.Patiktų pasakoti apie baltą smėlįPo kojomis, kurį liečiu pėdom. Ir apie jūros mėlįir jos šiltas bangas.Dar apie saulę.Tai ko rašau apie raudas? Kodėl tą šiltą smėlįMan pakeičia skalda?Ir vėl rašau apie skriaudas ir sieląUžgautą. Apie praleistą…
Metai prasisuko…
Tik tak. Ramiai prasisuko.O taip! Pasibaigė metai.Tik tiek. Gali būti laisvas,Kiek tau duoda laisvės laikas. Tik taip tavo pildosi norai.Tik tiek gali būti oriai.Tiek, kiek už tai pakloji.Nori tu to, ar nenori. Tu gauni už tiek, kiek duodi.Ir laikas pro šalį eina,Kol supranti, ar mokiUž norus protingą kainą…
Noriu ilgos dienos
Vėjeli, mielas šiltas vėjau,Paglostyk veidą. Nuverktas akis.Nupūsk šalnas, kančias ir blogį.Pabaik tą sielvartingą žiemą. Atpūsk, prašau, geriauPoliarinę mums dieną.Kad truktų pusę metų. Ar metus.Kad saulė nesileistų. Diena į naktį nesikeistų.Laimėtų gėris ir tiesa.Didesnio noro širdyje nėra.Aš pavargau nuo blogio. Nuo įtampos ir nuo liūdnų naktų.Man reikia tik gerų žinių.Šviesos, gerumo, meilės, šilumos.Ilgos dienos. Vien tik…
Sustok, pasauli, aš išlipsiu…
Tegu pasaulis sukasiAplink mane. Bet kam man tai,jeigu jame nėra, ko noriu?Kam reikia to, kas sutelpa delne? Jei tai ne gervė danguje?Jei tai nepakerta man kojų?Jei kvapo neužgniaužia.Jei lieka tik šalti prisiminimai. Tada geriau nesisuka tegul.Tada geriau tegul sustoja.Geriau tegul man sukasi galva tada.Tą viską, kas aplink, dėl to aukoju.
Aš rami. Rami. Rami…
Aš būsiu rami. Kaip jūraŠiltų kraštų – žydra ir skaidri.Kaip baltas smėlis.Švelnus ir giedras padangės mėlis. Ankstyvas rytas.O jau karšta ir tvanku.Ir smėlis žėri baltų kriaukleliųPerlamutru. Lėtai einu krantu. Rami.Šiam kraštovaizdy nematytam.Ir paukščiai čiulba, bet tyluPrieš audrą. Nes dar tik rytas…
Gyvenimo baletas.
Nuvylė visi iki vieno.Nieks negailėjo manęs.O tuos, kurie pagailėjo,Stipriai nuvyliau aš. Vis vien teatre likčiau vienasKilnoti vyno taures.Gailėti, mylėti ar skriaustivienintelio sau savęs. Užbėgt už akių likimui –Išspardyt visus turiu.Toks negražus tas baletas –Spirtis ir irtis keliu. Remtis beliko tik taškasAnt skaudančių pirštų galų.Lyg balerinos puantaisŽemę liesti galiu. Šokt apie savo ašį,Gyvenimu bėgti turiu.Juokingo kvailo…
Linksmi būti norim.
Linksmi būnam, kai norim.Ir nesakykit, kad neturi svorioLinksmumas. Kaip oras.Nesveria, bet jo norim. Mirtinai norim! Linksmi būti.Dūkti ir siusti. Kaip mažyčiaiŠunyčiai vizginti uodegytes.Būti linksmi ir laimingi. Nors esam visi skirtingi.Linksmintis norim.Linksmi būti norim, tadaKada norim. Oriai.
Kažkaip.
Kažkaip keistai – Tyliai, bet skaudžiai. Kaip įgelia gyvatė. Staigiai, bet mirtinai. Ir nušliaužia. O gal voras? Dar tyliau. Be jokio garso. Kaip snaigė krenta. Kaip voras tinklą verpia. Be garso. Jokio karsto Dangčio trenksmo. Tyliai į niekur. Rūkas. Dūmas. Tylus graudumas. Kažkaip keistai…
Žaidimas.
Gražus žaidimas.Tiesiog gražus žaidimas.Ryškus ir linksmas.Spindi jis ir tviska. Lemputėm ir ledu. Sniegu.Vynu karštu, tirštu,Kvapniu svaigina.Siūbuoja, supa, glaudžia. Mėto. Pina.Mintis, jausmus į niekąVerčia. Pakyla ir nuskrieja.Į pilnatį ar delčią. Į ryto saulę. Į jūrą nusileidžia su vakaro žara.Apsižvalgyk. Jau nieko nebėra.Tiktai gražus žaidimas.Tik žaidimas…