O Dieve, koks skaudusTas mėlynas dangus,Kai virsta kruvina žara!Kaip liūdna, kai nebuvo ir nebus!O Dieve! O Dieve! Koks žvilgsnis nebylus,Kai žiūri tiesiai į akis ir lauki,Gal nors kažką tau pasakys.O jos nesako nieko.Lieka tik malda. O Dieve! Ir mano laiško niekada jis neskaitys.Ir taip lig tol, kol mėlynas dangusPavirs žara. Ir jau tikrai nei vieno…
Kasdien po žodį.Eilės turi būti tuo,Kas kalba, liečia širdį.Suka ir svaigina galvą. Kas kerta medįNet iki žaizdos.Kam nesimato pabaigos.Ir skausmo galo. Kūrėjas pats nesitikės,Vartydamas tuščius lapus ant stalo,Eilėraščio prasmės, kurią supras skaitytojas.Kūrybos toks finalas.
Kai nuotaika minorinė užeina,Galiu prikurt eilių.Galiu sukurti dainą.Auksinės mintys bangomis ateina. Bet greit praeina viskas.Nuotaikų kaita greita.Liūdnumo pasaka baigta.Ir priežastis jos paprasta. Miegoti metas. Poilsio stoka.Tuoj dvylika ateis.Ir tyliai pasikeis data.Naktis ir poilsis. Rytoj diena kita.
Švelnus šnabždesys nušiurena gatve.Seno žibinto šviesoj snaigės žemęBučiuoja.Tyla. Naktis ir žiema. Seni kaminai. Rūksta dūmai.KaminkrėčiaiSu cilindrais. Kvapai.Šalčio, dūmų, namų ir jaukumo. Juodos katės. Šviečia akys.Ir žiburiai. Artėjančių švenčių.Atūš. Praūš. Liks tik kvapas.Seno žibinto šviesoj nukritusių lapų…
Sunkiausia likt kaltu,Kai tu esi nekaltas.Būt paliktam krante.Matyt, kaip tolsta keltas. Jame visi laimingi ir linksmi.Jie nekalti, kad jie yra kalti.Jie nenorėjo blogo ir atimt vilties.Jie nenorėjo skausmo… Taip. Išties. Jie nenorėjo.Likt kaltu, ar nekaltu – tau nesvarbu.Vienintelio, ko nori – nori keršyt tu.Sunkiausia likt kaltu..
Atrodė, visada visur suspėsiu.Bet jau kažkur nespėju. Per vėlu.Atrodė visada padėsiuVisiems, kam reikia, kam galiu. Atrodė, liko šitiek laikoNueiti tuo ir dar kitu keliu.Atrodė, norams neužtenka saiko.Dar tiek pradėti vėl ir vėl galiu. Atrodė taip. Visaip atrodė.Atrodo dar. Bet vis dažniau tyliu.Papasakoti visko, kiek man buvę,Aš žodžių jau tiesiog nebeturiu…
Juk tu žinai, kad aš tavęs neklausiu.Jei nori griauti – griauk pati.Ir tu žinai, kad aš tavęs nelauksiu.O tavo vietoje rytoj jau bus kiti. Juk tu žinai, aš dėl tavęs nepasikeisiu.Paskui neverk viena – visi kalti.Kai atstumi, nesitikėk pritraukti.Ir nesakyk, kad stumia tie visi. Taigi. Daugiau tikrai neklausiu.Nors laukiu dar. Nesupranti?Ir tu žinai, tai paskutinis…
Dabar dabar dabar.Tiktai dabar. Rytoj nebus.Nebuvo vakar. Daugiau nebus.Visi taip sako. Visi taip sako. Elgiasi kitaip.Nors esame dabar tiktai.Ne vakar. Ne rytoj.Tiktai tuoj pat. Ir net ne tuoj. Akimirka. Sunki. Lengva.Paskui ateis akimirka kita.Akimirka. Nes mirksi.Ateis akimirka, kai mirsim…
Stebuklų būna, aš tikiu.O kartais tikiu ypatingai.Nes būna gera, net baisu…Kai nori, kad snigtų ir sninga. Kai saulė, vasara karšta.Ir pildosi keista svajonė.Kai moki būti suprasta,Kai nekankina abejonės. Kai gera. Gera ir gana.Kai žaibas trenkia tamsią naktį.Tam, kad nušvistų tau diena.Ir net šviesos nereiktų degti. Lai būna viskas, kaip yra.Stebuklai būna ir svajonės.Gyvenimas ir ši…
Juk laimė apie nieką. Apie vaikus ir šunį.Apie slieką. Jis tyliai šliaužia.Jis raitosi baloj. Kaip laikas.Kaip mažas ir labai supykęs vaikas. Kuris išeina įsižeidęs.Kuris suvalgo paskutinę spurgą.Nors žino, kad negaus daugiau.Ir pasibaigs. Ir nebeliks. To laiko. Kuris kaip mažas įsižeidęs vaikas.Kaip sliekas baloje, kuris nušliauš.Daugiau jo nebebus. Tai ką darau?Tiesiog guliu pliaže…
