Slibinas sklendė tarp žvaigždžių. Jis buvo užsimerkęs. Šimtus kartų per savo pasakišką slibino gyvenimą jis taip sklendė. Plačiai išskleidęs didžiulius plėvinius sparnus. Jais lietė žvaigždžių pakraščius. Slibinui buvo ramu. Gera. Tylu. Visiška spengianti tyla. Daugybę kartų jis taip sklendė. Buvo didelis ir stiprus. Toks didelis, kad galėjo pakilti iki pat žvaigždžių. Didelis ir galingas, kaip niekas kitas jo pasakiškame pasaulyje. Pasaulyje, kur gyvena slibinai, laumės ir undinės, o žvaigždės gali būti kaip moterys – šaltos ir bejausmės arba karštos ir deginančios iki amžinų žymių giliai širdyje. Žvaigždės lyg moterys ar vyrai, žvaigždės, lyg žmonės. Daug tikresni už tikrus, tarp kurių slibinui kartais taip pat tekdavo pasibastyti.
Buvimą su žmonėmis slibinas puikiai pažino. Žinojo, ką reiškia būti menku, alkanu, niekam nerūpinčiu padaru. Tokiu mažu, kad paprastas kaimo katinas gali tau nukąsti galvą lyg vištai. Slibinas viską žinojo. Žinojo tą paprastą tiesą, kurią taip dažnai pamiršta visų pasaulių (pasakiškųjų ir žemiškųjų) žmonės. Jis labai aiškiai žinojo, kaip viskas yra šalia. Galybė ir menkumas, džiaugsmas ir neviltis, mirtis ir gyvenimas. Todėl jis sklendė mėgaudamasis ta nenusakomos ramybės ir palaimos akimirka. Tyloje taip mirksinčių žvaigždžių. Ta trumpa akimirka, kuri, jis žinojo, bet kada gali baigtis. Ir tikrai baigsis.
O žvaigždės mirksėjo. Vienos gundančiai ir net gašliai. Raudonos karštos žvaigždės, deginančiais spinduliais. Ir žydros. Šaltos ir abejingos. O dar kitos baltos. Tarytum platininės. Skaisčios. Įvairių įvairiausios. Slibinas jau mokėjo jas atskirti ir pažinti. Iš tolo. Kuri yra kuri. Kokios jos nuoširdžios ir apsimetėlės. Jam jos visos mielos. Savos. Pažįstamos. Tarp kurių jis galėjo jaustis saugiai. Daug saugiau, nei apsuptas paprastų mirtingųjų.
Mažai jau kas slibiną bestebino šiame gyvenime. Ir vienas iš tų nedaugelio jam vis dar keistų dalykų, buvo nenusakomas žvaigždžių tikrumas ir paprastumas, o toks didelis ir tiek pat tikras paprastų mirtingųjų pasipūtimas. Ne tik vienas prieš kitą. Prieš visus ir viską. Prieš tai, kas menka. Prieš tai, kas didinga. Prieš slibinus, prieš žvaigždes, prieš dangų. Prieš pačią amžinybę. Slibinas žinojo. Žmonių reikia saugotis.
Todėl, kai ji jį užsimerkusį nudegino, slibinas liko be žado. Vos sparno krašteliu prilietęs žvaigždę, pro kurią skrido, pajuto nežmonišką skausmą. Sparnas užsiliepsnojo. Slibinas žiūrėjo į žvaigždę ir negalėjo atsigauti, kokia kerinti ji buvo. Ir tokia niekinga, kaip žmogus. Jam skaudėjo, bet jis nenorėjo trauktis. Tokia nuostabi buvo ši žvaigždė. Kitokia, nei visos kitos. Savanaudė. Nesusipratėlė. Pati išsigandusi slibino. Pasimetusi, bet skaudinanti. Žvaigždė. Lyg moteris.
Kuo stipriau slibinas mojavo sparnais, tuo labiau sparnai liepsnojo. Jis tolo nuo žvaigždės ir jam beprotiškai skaudėjo. Sparnas sudegė. Sudegė abu sparnai. Užsiliepsnojo ir sudegė dalis slibino širdies.
Nusileidęs ant žemės, jis spruko į savo urvą. Gydytis žaizdų. Ir kaupti naujas jėgas. Vėl pakilti iki jos. Dar kartą pažiūrėti jai į akis. Būti šalia, bet nebenudegti. Tik būti šalia. Dabar jau atsargiai, bet būti. O gal net ją pačią nudeginti atgal. Slibino širdyje apsigyveno naujas jausmas. Laukimo. Susitikti su stipriu priešu. Keršto. Atkeršyti. Apgaulingas jausmas, kad jis gali nugalėti. Ir pats stipriausias. Noro vėl ją pamatyti. Ilgesio jausmas.
Ačiū. Labai graži istorija. Noriu pasidalinti, kur ji nunešė mane.
Istorijos tęsinys
Žvaigždė nusileido į žemę. Ji pažvelgė į slibiną, į kraujuojančias jo žaizdas. Slibinas pramerkė akis ir pamatė žvaigždę, neįtikėtino gylio jos žvilgsnį. Akimirką jis paniro į tą gelmę, iš kurios nenorėjo sugrįžti.
Žvaigždė tarė:
– Aš išgydysiu tave. Bet turi kai ką pažadėti. Turėsi tikėti tais dalykais, kurie vyks tavo gyvenime. Jie tau atrodys kaip stebuklai, bet turėsi jais patikėti.
Slibinas sutiko. Žvaigždė švelniai prisilietė prie slibino žaizdų. ir jos pasidengė blizgančiom dulkėm. Iš pradžių slibinas pagalvojo, kad tai rasos lašeliai, ir bandė juos nubraukti savo sužeistu sparnu. Tačiau žvaigždės dulkės buvo stipriai prikibusios prie slibino kūno ir dirbo savo darbą – gydė žaizdas.
– Daugiau tu niekada nebesusižeisi. Šios dulkės padarys tave nepažeidžiamu, – tarė žvaigždė.
Slibinas dar kartą pažvelgė žvaigždei į akis. Jose jis pamatė labai gražų savo paties atvaizdą. Jis matė, kaip blizga jo kūnas, padengtas žvaigždės dulkėmis.
Žvaigždė atsispyrė nuo žemės ir ėmė kilti. Ji niekada anksčiau nebuvo to patyrusi. Slibinas stebėjo, kaip žvaigždė kyla, plasnodama mažais skaidriais sparneliais…
Jie abu žinojo, kad dar susitiks.