Author: filosofe

Žvaigdžių dulkės. Kas jos?Labiau žvaigždės?O gal labiau dulkės?Mėnulio takas per jūrą.Sidabro lietus dulkia.Ar takas šis kažkur veda?Ar tame lietuje varlės kurkia? Ar katinui gera prieš mėnulį murkti?Atsigulus ant tokio tako?Vampyrai sidabro bijo.Taip keistos legendos sako.Mes bridom per dulkes.Link žvaigždžių.Mes bėgom nuo vampyrų. Sidabriniu taku link mėnulio.Ten lietuje kvarkia varlės.O ant tako jau pabėgęs katinas guli.Jo…

Geriau šitos temos nevystyt.Kaip kūdikio, kol miega.Gali labai stipriai suklysti.Net galvodamas, kad suprasi.O nuklysi į pievas. Taip gražiai tose pievose žydi ievos.Tu galvoji.Ievos jau nužydėjo.Kol tu svajojai.Kaimuose prie trobų šunys loja. Vakarėja. Leidžiasi rūkas.Tu visai nuo gyvenimo atitrūkus.Geriau nelieskim tų temų.Tegu tos problemos neliestos kampe tyliai rūko.Vakaras gražus lyg atvirukas. Iš kaminų rūksta dūmai.Mamos vaikams…

O jeigu taip yra kaip ne?O jeigu saulė sutelpa delne?O jeigu kosmosas yra vanduo?O vandenyno dugnas tai akmuo? Gal deimantas? O gal safyras?O jeigu briedis tai tapyras?O jeigu teka reiškia stovi?O jeigu laisvė tai stipri tvirtovė? O jeigu viskas priešingai?O priešingai yra kitaip?Visai ne ten. Visai ne tas.Visai ne taip… Mąstai.Bet nesusimąstai…

Taip jau yra. Tikrai.Tu nežinai ir niekada nesužinosi.Nes aš tai aš.O tu juk visiškai kaip tu.Todėl šypsokimės. Ir aš šypsosiuosi. Ir tu.Šypsokimės kaip mokam.Taip draugiškai.Taip nuoširdžiai. Maloniai.Šypsokimės abu kartu. Nes niekada nepabandysiu,Ką reiškia būti tu.O tu nesugebėsi būti aš,Net jei žinotum.Nors iš tolo. Nors truputėlį panašiai.Manim netaptum.O aš tavimi netapsiu.Atvirkščiai…Darysim viską priešingai. Nes aš, kaip…

Gyvenimas yra lošimas –Kortos, ruletė ir pokeris.Statai ir loši iš visko.O išlošia – eilutė ar spalva.Kostiumuoti tūzai ir džokeriai. Meti kauliuką,Tartum čempionas diską.Laimi medalį ir taurę.Arba pralaimi viską.Eini mokyti gyventi ir žaisti kitą. Sakyk – tavo ar jo daugiau pastatyta?Ant kortos ir gyvenime.Ar tu turi, ką statyti?Ar tik plepėjimą,Kaip vandens čiurlenimą? Ar turi, ką pralošti?Prieš…

Ar žinot, kas yra vienatvė?Kai skęsti eketėj.Griebiesi krašto.O ledas lūžta ir subyra.Dar vienas yris.Dar griebiesi.Vėl suyra. Ir gaudai rankom orą.Nori įsikibti.Bent į kažką.Bandai išlipti.Graibai aplink.O įsikibti visiškai nėra į ką…Tik į save. Bet į save juk nesikibsi.Vienatvė tai,kai nori kartais būt ne vienas.Būt su kažkuo,Bet ne bet kuo.O tokio kito būtent tau pritaikytoVisam didžiuliame pasaulyje…

Tos kelios eilės – tik sekundė.Minutė jų – poezija.O valanda – jau proza.Iki tamsos ji taps materija.Ir tik nereikia kelt dėl to isterijų. Diena visa – tai ne sekundė.Ne minutė.Tai jau gyvenimas.Ir jau nauja žinutė.Nauja tiesa. Nauja sekundė –Nuotaika nauja.Ir naujos gyvos eilės.Svajonių, žodžiu, veiksmo.Meilės.

Aš taip tavęs ilgiuosi,Tarsi būtum miręs.Tik negaliu atnešt gėliųAnt tavo kapo.Nes tu jų nepriimsi,Nuojauta man sako. Ir ašaros visai nesūrios.Saldžios. Guodžiančios.Raminančios.Slepiu sudrėkusias akis.Slepiu kvailutę širdį.Gerai, kad niekas jos nemato ir negirdi. Šypsausi vien dėl to,Kad tu šalia.Gėles ant tavo kapo slėpsiu.Širdyje.Ten, kur labai tavęs ilgiuosi.To, kurio jau nebėra…

Aš pavargau nuo stovinčių krante tuščių laivų.Ir pavargau nuo plaukiojančių kiauradugnių valčių.Dar pavargau nuo nesibaigiančių minčių.Tokių margų ir nenustojančių kvarksėti ančių. Bet, suprantu pati – nepasikeisiu.Vis savo galvoje tas antis veisiu.Kažkam atleisiu, o kažką nuteisiu.Ir jeigu kenksiu – tai labiausiai sau pačiai.Todėl pamokymų aš nekenčiu stačiai… Klausyt nenoriu, kaip man reik gyventi,Ką man galvoti, ko…

Kartais norisi tvirtai pajusti laimę.Sustoti. Užfiksuoti.Joje pabūti.Įsitverti.Pajusti laimės būtį.Tarytum faktą.Kai šaukštu trinkteli į kaktą.Tarytum gryną nuogą aktą.Kad štai jau tai.Tikrai jinai. Anoji išgirtoji –Laimė. Ir aiškiai tai matai.Tiesiog net stovi tu ant jos.Tartum ant kokio pjedestalo.Laikaisi įsikibusi tvirtai.Ir jau žinai – tai laimė…Bet ko gi visą laiką lyg laikau,O lyg ir nelaikau aš to kristalo?Ir…