Man kartais būna. Noriu daug.
Turėti. Daug.
Daugiau, negu turiu.
Žiūrėti į visus iš pasakiško aukščio.
Išskleist sparnus lyg milžiniško paukščio.
Visi šešėly mano. Aš ore.
Tada kamputy tyliai pasvajoju.
Kaip aš įsivaizduoju žemėj rojų?
Su daug svarbių ar vienu mylimu žmogum?
Gyventi sau smagiai
Ar nuo arimo griūt iš kojų?
Turėti kalnus pinigų, populiarumą, apkalbų…
Turiu aš laisvę rinktis.
Sau dažnai kartoju.
Kai noriu daug.
Daugiau, negu turiu.
Kad panašiai yra dabar,
kaip aš įsivaizduoju rojų.
Užteks mažiau.
Taip aš kamputy tyliai pagalvoju…