Buvimas mano keistas būna –
Praskydęs ryto rūkas, pievos,
Snaigės pūkas, pakibęs
Tarp dangaus ir daugelio kitų pūkų.
Lygumas ir platumas neartų laukų.

Tai stebina. Stebėsiuos visą laiką.
Ir verksiu, kai norėsiu. Juoksiuos,
Kiek galiu. Darysiu visiškai ne tą,
Ką reikia ar turiu.
Kaip užsispyręs mažas vaikas.

Nesu skolinga niekam.
Nei arimams, nei pūkams.
Nei rytmečio rūkams.
Nei pievoms toms.
Anei pačiam buvimui…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *