Smėliu užpustyti miestai…

Sunkiausia yra suprasti save. Kas esame, ko norime. Neužtenka tiesiog ramiai būti, kad išgirstum tą garsųjį-tylųjį vidinį balsą. Jis užgožtas daugybės svetimų balsų. Milijonų, milijardų… Kaip tie užmarštyje paskendę miestai. Užkloti amžinybės dulkėmis. Glūdi dykumose giliai užpustyti smėlio. Virš jų ūbauja vėjas. Jis gena sudžiuvusių, ištroškusių lietaus augalų raizginių kamuolius. Dieną saulėje iki raudonumo įkaista,…

Pabaiga

Žvaigždė pasirąžė savo debesų guolyje. Net labai ankstyvą rytą, vos pabudusi, ji atrodė nuostabiai. Nes ji buvo tikra žvaigždė. Ji buvo tokia, kokios tikėjosi visi, kurie iš tolo stebėjo jos švytėjimą. Atrodė ji gerai. Jautėsi dar geriau. Ji dar pasirąžė. Nusibraukė nuo akių sidabrinę garbaną ir apsidairė. Kodėl ji nubudo taip neįprastai anksti? Viskas aplinkui…

Abi pusės

Apie viską, ką dabar pasakosiu, jums reikėtų išgirsti ne tik iš manęs, bet ir iš kažko kito. Žmogaus, kuris mane mato iš šono. Objektyvaus žmogaus. Žmogaus, kuris galėtų pasakyti, ar aš teisingai kalbu. Žmogaus, kuris atstovautų kitą pusę. Nes visada ir visur, tam, kad priimtume bent kažką panašaus į teisingą sprendimą, mes turime išgirsti abi…

Žuvis

Jei tai nebūtų gyvatė ir undinė, jas galima būtų įsivaizduoti kaip dvi moteris besikalbančias virtuvėje. Gyvatė vyresnė. Smarkiai gestikuliuojanti. Kartais susiimanti už galvos, kartais už širdies, kartais tiesiog skėstelinti rankomis arba gūžtelinti pečiais: – Jis visai išprotėjo. Jis visiškai nebepanašus į save. Daro ir kalba nesąmones. Suprask – jis yra slibinas. Koks bebūtų, bet slibinas.…

Teatras

Kaime buvo teatras. Klojime. Kaimo žmonėms labai patiko ten lankytis. Tiesa, jis buvo labiau antikos teatro pobūdžio. Dar priminė japonų kabuki teatrą. Pjesėse vaidino tik vyrai. Taip susiklostė. Dažniausiai būdavo keturi personažai. Vienas vyras su viena kauke ir baltais rūbais vaidindavo didvyrį. Vyras dėvintis kitokią kaukę ir juodus rūbus buvo slibinas. Dar vienas vyrukas vilkėdavo…

Daug apie prisitaikymą ir truputį kantrybės

Šiuo metu labai daug galvoju apie prisitaikymą. Visi mano minčių keliai pasibaigia prie tos pačios sienos. Noriu ar nenoriu, turiu prisitaikyti. Ir nieko čia dramatiško, nes mes tai darome kasdien. Metai iš metų. Diena iš dienos. Įsivaizduokite, kad stovite ant vandenyno kranto. Pilką, vėjuotą dieną. Bangos milžiniškos. Jos putoja, pašoka jums virš galvos ir nusileidžia…

Bala

Undinėlė gyveno baloje. Tikroje baloje, kur veisėsi visa jos undiniška giminė. Tokios vietos undinėlė negalėjo pavadinti ežeru. Liežuvis nesivertė ir širdis neleido. Tai buvo klaikiai nuobodi bala, kurioje gyveno klaikiai nuobodūs ir su protu susipykę padarai. Pačios nuobodžiausios, žinoma, buvo jos draugės undinės. Kvailos, kaip tos žolės, kurios plūduriavo balos, vadinamos ežeru, paviršiuje. Tiesa, jos…

Gyvatė

Šiuose kraštuose šliužų buvo daugiau, negu žmonių. Įvairių įvairiausių. Žemės, vandens, oro. Mistinių ir pačių paprasčiausių. Dar daugelis iš jų kryžminosi tarpusavyje. Todėl jų darėsi vis daugiau ir vis įvairesnių. Ir gyvačių buvo daugybė. Labai skirtingų ir labai panašių. Ji buvo viena iš daugybės šliužų. Viena gyvatė iš milijonų gyvačių. Ir užaugo ji įprastame, klasikiniame…