Kodėl trumpiausios eilės –Gražiausios?Haiku ir viskas.Daina baigta. Todėl taip viskas yra,Tkriausiai,Nes greitas galas –Nauja pradžia. Po pilnatėlės –Naujas mėnulis.Naujesnės eilės –Meilė nauja…
Aš ne čia…
Aš visą laiką esu kažkur.Kažkokioje paralelinėje visatoje.Jūs mane matote,Bet aš jūsų – ne. Galite bandyti paliesti mane.Tik tada gal jus pamatysiu.Gal kažką pasakysiu.Nesu holograma. Tik tas gyvenimas,Kuris tarytum ne čia,Yra mano didelė drama.Kur jis? Tas tikrasis?Tas gyvenimas.Pradeda imti nerimas.Viskas menama… Tuomet pabundu.Ir pamatau –Aš vis vien esu paralelinėje visatoje.Aš nesu čia…
Kalta ar nekalta?
Aš galiu būt kalta,Jeigu tau šito reikia.Aš galiu būt kalta.Ir už tai,kas neveikia.Ir už vystantį žiedą.Už artėjančią žiemą.Už pasaulį po saule. Jei nebus net pasaulio,Pasakyti galiu,Kad nuėjom visi neteisingu keliu.O tą kelią –Galiu pasakyt –Aš parodžiau.Argi gali pakeisti kažką mano žodžiai?Kaltas tas ar anas? Kaltas, nes pasiklydo.Kaltas piktas pavydas.Koks gi skirtumas kartais,Kas nekaltas,Kas kaltas?Ar kalti…
Klydau ir įklimpau.
Išėjau už krašto ir ribų.Išėjau į girią, kur gūdu.Nuėjau gilyn ir pasiklydau.Nuėjau ir supratau, kad klydau… O gal aš nekystu?Gal esu teisi?Gal pasaulis klysta?Klysta jie visi. Klysta jūra, kopos.Pušys sengirėje ir pati giria.Ta, kur pasiklydau.Klystu kurioje. Mes visi suklydę.Įstrigę tarp šakų.Įklimpę ir įsmigę inkliuzaiNeišbridę iš gintaro sakų…
Labai prašau, nemokinkite manęs gyventi.
Kas gali mane išmokinti,Kaip reikia gyventi?Nebūkite juokingi!Jūs juk patys nieko nemokate. Jūs patys stačia galva nuo skardžio šokate.Jūs gal juokaujate?Jūs juk patys giliai miške grybaujate.Jūs mane išmokysite eiti tiesiai? Ar jūs patys matote šviesą?Savo tunelio gale?Labai prašau, nebūkite juokingi.Šis pokalbis betikslis ir neprasmingas…
Kartais per milijonmečius kažkam iš milijardų…
Būna per šviesmečius kartą.Kartais visatos kertasi.Jungiasi žmonės aortomis.Išpranašauja taip kortos jiems. Taip liepia vagos iš delno.Kad kalnas eitų pas kalną.Į milijonmetį kartą.Žaibas taip tiksliai kerta. Vos keletas iš milijardų.Neskęsta, nors audroje nardo.Į liepsną skrenda drugeliais,Bet ten tik prasideda kelias. Gali nepataikyt nei karto.Stebuklų daryt nieks nemoka.Bet meile tikėti verta.Mylėti vis vien apsimoka…
Vėjai. Miltai.
Atrodo -viską padariau taip,Kaip reikėjo.O susiklosto taip,Kad netikėtai kyla vėjas. Ir viską sumala į miltus.Sugriauna tiltus.Laužo ietis.Skaldo malkas. Jau nesuprasi –Kas čia kaltas,Kas nekaltas.Sparnai malūno sukasi. Neatakuosi.Svajosi. Sugalvosi. Suplanuosi.Bet nei su vėju,Nei su miltais tu juk nekovosi…
Panacėja.
Laikas jau pasisotint.Ką besakysi.Bet neišeina,Ką tu man padarysi? Save dalinau mažais gabaliukais.Ir tau maitinau,Kaip ryžius pagaliukais.Sunkiai valgyt išmokom. Vienas kitą kramtyti.Vienas kitą ragauti.Neišspjaut, o nuryti.Aštrų skonį pajusti nesitikėjom. Nemaniau,Kad tavy tiek greipfruto kartėlio.Manyje – tiek citrinos.Salduma nepavyko ir pavykt negalėjo. Bet saldumo dar liko.Alkis vis nemažėja.Mes ragaujam toliau –Kažkokia panacėja.
Stebuklas.
O jeigu vieną dieną savo kelyje sutiktum tu Stebuklą?Ar jį pažintum?Ar išsigąstum ir grąžintum atgal jį?Dievui į rankas. Sakydamas – ne tas.Ne to tikėjausi.Ne tokios progos.Ne šitokių man reikia rogių.Nes vasara dabar. Kai bus žiema.Tada atsiųsk.Dabar tik reklama.Man visa tai…Atrodo taip keistai. Tiesiog nepažinai.Stebuklo.Taip kvailai!Neatsakingai.Gal net juokingai…
Kitaip.
Taip vieną dieną pramuša.Ar pastebėjot?Lyg praregi ir net nesupranti –Ko tam reikėjo.Kitoks žmogus. Visai kitoks.Tu pamatai.Kitoks kažkoks.Pasaulis ir visi jo pamatai.Kitaip matai. Kažkaip visai kitaip.Nuo žodžio jo.O gal nuo savo žvilgsnio.Tu nepamirši niekad šito keisto mirksnio.To žingsnio. Kai pradėjai eit kitaip.Link jo.Prisipažink.Nebebijok –Ėmei tu apie jį kažkaip kitaip galvot…