Sakot, galima daug rimčiau, giliau ir stipriau? Sutinku. Ir aš taip galvoju, kad noriu pagaliau kažkaip stipriau. Gerai būtų savo galvą po pažastimi neštis. Būtų stipru. Ir visai realistiška. Nes galva yra viena, o kūnas visai kas kita. Ir pažastis. Dar kažkas kito.

Viskas tikrai yra daug rimčiau ir žymiai giliau. Mes braidome tokiais paviršiais, kad dangus yra mums nepasiekiamai toliau, negu šalia bėgančio šuns kailis. Oras ramus. Debesuota. Bet nešalta. Einame, nešamės galvą po pažastimi, šalia bėga baltas pūkuotas šuo. Tyliai bėga iškišęs liežuvį. Ir jis mūsų kūnui be galvos žymiai artimesnis, negu mūsų pačių galva. Ir net neapsakomai arčiau negu gerasis, pilkasis dangus.

Viskas yra daug rimčiau. Nepasiekiame mes to. Ir aš nepasiekiu. Nerandu žodžių nusakyti gyvenimo ir būties rimtumui, kurį noriu nusakyti. Nerandu, nes neįmanoma rasti. Nerandu, nes nepatyriau jo. Ir aš graibau kažkur paviršiui. Tiek, kiek užgriebiu, tai dar tik fiziologija. Todėl tas šuo yra arti, nes pirmiausia yra fiziologiniai poreikiai. Ir jie tikrai arti. Kol jie neatsakyti, tol gali toliau neštis tą savo galvą po pažastimi. Ji nereikalinga. Viskas tik fiziologija ir jos patenkinimas.

Viskas daug rimčiau. Daug giliau ir daug stipriau. Ir tą stipriau pasemti ir išgerti visada sunkiausia. Nes tas stipru trenkia ir išjungia. O paskui norisi dar stipriau, daugiau, godžiau. Labai godžiai. Dangus jau visai arti. Taip arti, kad atsitrenki į jį ir nukrenti pamesdamas galvą. Atsistoji. Susirenki ją, kažkur nuriedėjusią. Pasikiši po pažastimi. Bet jau žinai, kaip tai atrodo, jau žinai, koks tai jausmas – būti šalia dangaus. Rimtai būti. Stipriai būti. Godžiai būti. Nors viskas baigėsi taip, kaip prasidėjo – galva po pažastimi.

O dar tu dabar jau žinai, kaip gera vėl eiti, nešti tą savo nelemtą galvą po pažastimi. Ir šalia tas baltas pūkuotas šuo! Iškišęs, po perkūnais, tą savo liežuvį! Oras ramus. Debesuota. Bet nešalta. Ir dar dabar tu jau žinai, kaip buvo gera iki tol, kol nebuvai bandęs rimtai, giliai, stipriai ir godžiai. Žinai, kad reikėjo nebandyti. Tik nežinotum gi… Nes tikrai juk galima daug stipriau. Daug giliau. Daug rimčiau… Ir aš taip galvoju, kad to noriu.

2 thoughts on “Stipriau, giliau, rimčiau arba galva po pažastimi.”

  1. Galima, tikrai įmanoma gyventi įdomiau, aistringiau, kilti jausmais ir mintimis aukštyn į kalnų viršūnes ir vėl kristi į bedugnes…Nukritus, nusibalnojus iki kraujo kelius ir alkūnes, vėl ropštis į viršų…Taip gyventi ir jausti nelengva , tačiau įdomu ir verta…Linkiu kiekvienam iš mūsų bent įkopti bent į vieno kalno viršūnę.

Komentuoti: Marija Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *