Kasdien po žodį.
Eilės turi būti tuo,
Kas kalba, liečia širdį.
Suka ir svaigina galvą.
Kas kerta medį
Net iki žaizdos.
Kam nesimato pabaigos.
Ir skausmo galo.
Kūrėjas pats nesitikės,
Vartydamas tuščius lapus ant stalo,
Eilėraščio prasmės, kurią supras skaitytojas.
Kūrybos toks finalas.