Liūdesys.

Skiriu S.M. ir J.V.

Atsikeliu ryte liūdna. Pati nežinau, kodėl. Kažkoks keistas kosminis ilgesys. Gal ką liūdno prisapnavau? Pasiduoti ar kovoti? Jau žinau. Jau buvę. Mano liūdesiai, pykčiai, net sielvartai ir džiaugsmai su palaimos jausmu vaikšto poromis vienas paskui kitą. Net ne poromis. Eilute. Džiaugsmas, liūdesys, laimė, sielvartas, pyktis, meilė, neapykanta, gerumas ir taip be galo… Taip. Ne poromis, ne eilute, spirale. Ratuku. Kaip lietuviškas oras. Niūrus oras. Nykus lietus. Tada staiga saulė. Kaitri. Tada per ankstyvi žiedai. Tada sniegas. Iš giedro dangaus. Pūga.  Šlapdriba. Perkūnija. Pliaupiančios liūtys. Maudynės. Po lietum. Po ledu. Plikledis. Rūkas. Migla. Na ir vėl bet kas ir bet kada… Nesveikai.

Žinau, reikia su tuo susitaikyti. Atsargiai ištiesiu liūdesiui delną. Jame turiu saldainį – savo širdį. Liūdesys lyžteli delną šiurkščiu liežuviu. Lyg švitriniu popieriumi perbraukia. Delne širdies neliko. Liūdesys nurijo. Net delnas nubrozdintas ir skauda. Peršti. Nes to šuniško liūdesio seilės sūrios, kaip ašaros. Paglostau jo šiurkštų kailį. Ne toks duriantis, kaip pykčio. Bet vis vien šiurkštus. Liūdesys pradeda vizginti uodegą. Koks juokingas tas liūdesys! Kaip kvailai jis atrodo. Toks nusmurgęs, apšepęs. Pro kaltūnus ant snukio net akių nesimato. Juk tai tik kvailas beprasmis liūdesys! Joks ne sielvartas, joks net ne sielvartas, kuris turi rimtų priežasčių! Mažas, kvailas liūdesys. Ir man besišypsant jam, jis pradeda mažėti. O gal nemažėja, jis ir buvo mažas. Tik buvo arti, todėl atrodė didelis. Dabar tolsta. Tirpsta tolumoje, susilieja su pasąmonės migla, iš kurios išniręs buvo, kol galiausiai visai ištirpsta už sąmonės horizontų.

Jaučiu kažką tvilksint delne. Delnas dar nubrozdintas, o jame skleidžiasi naujas pumpuras. Mano liūdesio nulaižyta ir atryta, apvirškinta širdis. Susidėlioju viską į vietas. Delnas delnui. Širdis krūtinei ir kitai širdžiai. Ir kitų delnai nubrozdinti, krūtinės ir širdys išsprogdintos. Ir liūdesio. Ir kitų sunkių jausmų. Ir besiskleidžiančių gerų jausmų. Gerumas kartais irgi sprogdina širdis. Kaip besiskleidžiantis pumpuras. Kartais lygiai taip pat neaišku, kodėl. Su viskuo reikia išmokti susitaikyti. Su liūdesiu taip pat. Ir su gerumu. Ir su savo. Ir su kitų. Su savo liūdesiu, gerumu ir klaidomis. Ir su kitų. Klaidomis ir gerumu. Lik sveikas, liūdesį. Iki kitų kartų.